Plačiau apie diskusiją ir galimybę pačiam tapti pranešėju, galima paskaityti kvietime:

Diskusijos kvietimas

Diskusijos apžvalgą parengė Vita Baltušytė.

Seminaras – diskusija ,,Kodėl verta studijuoti magistrantūros pakopos studijas?“

2010 vasario 5 d.(Kaunas VDA)

ARCHBAZĖ‘s nariai, baigę bakalauro studijas VDA, dalinosi patirtimi apie savo pasirinktas magistrantūros studijas Lietuvos universitetuose. Pranešėjai įvardijo, kas jiems svarbu magistrantūros studijose, kodėl jie rinkosi būtent atitinkamą universitetą, fakultetą ir bandė per savo patirtį bei atrastus dalykus naujojoje studijų pakopoje atsakyti į klausimą: kodėl verta studijuoti magistro studijas?“. Moderatorius – Antanas Lizdenis; Pranešėjai: A. Lizdenis(VGTU), L. Vizbaras(VGTU), Giedrė Rimkutė (KTU);

Svarbiausios išsakytos pranešėjų mintys:

GIEDRĖ, KTU architektūros magistrantė

• Magistrantūra KTU remiasi hipotetiniu modeliu;
• Pranešėja pabrėžė, kad studijuodama magistro studijas gauna galimybę į architektūrą pažvelgti mokslininkės akimis;
• Nuvilia, kad kol kas nebuvo kūrybos;
• Magistrantūros programos keičiasi kas keleri metai;

Antanas Lizdenis, VGTU, pastatų projektavimas

• Pranešėjas pabrėžė, kad jo studijose iškeliama analizės ir maketavimo reikšmė;
• Studijų procesas vyksta etapais (dirbama ne iškart viską sintezuojant į visumą, bet laipsniškai);
• Magistro studijos – visiškai kitokia patirtis, galimybė tobulėti kitais aspektais, kurie nebuvo paliesti bakalauro studijų metu;
• Minusas: pakeitus universitetą trūksta chebros, su kuria būtų galima vystyti diskusiją;
• Didžiulis pliusas: galima mąstyti kitaip;
• Išmoko/mokosi projektuoti etapais(pasirodo, ir projektavimas turi sistemą);
• Funkcija ir techniniai aspektai – svarbiausi projektavime;

Laurynas Vizbaras, VGTU, pastatų renovacija

• Stojo į VGTU dėl sričių įvairovės;
• Universitetas labai ,,techninis“;
• Galimybė praplėsti akiratį;
• VGTU: vienas semestras – viena užduotis(skiriasi nuo KTU);
• Galimybė praktikuotis kalbėti ir tartis su užsakovu; Mokytis bendravimo meno per pateiktą užduotį, nes niekas nėra padėta ,,ant lėkštutės“;
• Yra dalykų, kurie kartojasi su bakalauro studijomis;
• Universitete svarbus punktualumas;
• Studijų esmė – urbanizmas;
• Minusas: atvykus iš kito universiteto pakankamai sunku surasti ,,bendrų minties taškų“ su jau universiteto senbuviais;

Laukiami komentarai.

Nori sužinoti daugiau apie planuojamą rengti diskusiją “Urbanizmas”? Rašyk antanas.lizdenis@gmail.com

Susirinkom penktadienio vakarą. Viską gerai su Laurynu suplanavom ir pranešėm daugumai žmonių, kad susirinksime ir paplepėsime tema „konkursai”. Deja nevisi rado laiko ir noro ateiti 18.00, tad pradėjome 18.40 val. Malonu, kad atvyko grupė vilniečių, su Justu prieš aky. Gera buvo išgirsti jų nuomonę, komentarus, pasidalinti patirtimi ir maloniai leisti laiką.

Bet vis norėčiau paviešinti tam tikras mintis, kurios kilo mums diskutuojant, apie konkursus:
Nustatoma tam tikra linija, „deadline” iki kada vyksta idėjų paieška. Jeigu randam iki to laiko mums visiems patinkančią ir gerą idėją, puolam ją įgyvendinti. Nes tada jaučiam procese malonumą.
Dalyvaudami sutinkam naujų iššūkių, ir daug išmokstam.
Dalyvaujam dėl idėjų.
Reikia įvertinti ar esame pajėgūs dalyvauti tam ar kitam konkurse.
Kodėl mokami, nemokami. Gal organizatoriai atsirenka rimtesnius dalyvius. Nusprendėm, kad 100 eurų yra stipriausia.
Loginė konkursų atlikimo grandinė, privalo nenervinti.
Dalyvaujam, kad pastebėtų.
Konkursas yra vienas iš geresnių būdų kalbėti apie architektūrą.
Kai nėra grupėje vadovo („hitleriuko”) visas darbas darosi skausmingas.
Komanda turi pažinoti vienas kitą. Tada pareigybės pasiskirsto automatiškai.
Kai gaminama idėja, liberalumo nėra. Kodėl?
Minčių – idėjų ieškojimas turi būti „FUN”.
Savivaldybė neturi fantazijos organizuoti konkursus.
Reikia ryšio su bendruomene, darant konkursus. Architektas tampa ryšininku.
Užsidaręs nepadarysi konkurso..
Architektas yra laikmečio produktas, kaip ir visuomenė. Jo pareiga timptelti visus į priekį.
Kai bendruomenė įtraukiama į konkurso procesą. Niekas po to nebeturi pretenzijų.
Pvz.. dėžė ant rotušės.
Dvi aikštės jeigu dvi nuomonės.
Lengviausia – sakyti, kad jie neteisūs.
Humaniškumas konkursuose..
Reikia kažko laisvo, gero, kas nuplėštų galvas.
Ar gerai privatus konkursas?
Ar visada reikia daryti ženklą? Dubajus – ženklų sostinė. Universalumas
Ar architektui blogai galvoj jeigu jis nedalyvauja konkursuose?

Tai štai mūsų pagrindinės mintys, kurios kilo linksmą penktadienio vakarą. Prašau jei norite pritarti ar iškeikti, rašykite komentarus, pastebėjimus ir pasiūlymus, nes galėjau kažką praleisti ar blogai interpretuoti. Beto jeigu atsirado naujų punktų, taipogi prašau komentuoti. Ačiū visiems kurie dalyvavo.

Antanas Lizdenis

2009 04 04

Vykusios diskusijos teiginiai ir samprotavimai:

Vizualizacijų pagrindinės stambios rūšys:
Fotorealizmas;
Meninė/ siurrealistinė;
Fotorealistinė interpretacija.

Išskiriamos ir vizualizacijų pakopos, sudėtingumo (įdirbio tobulinimo procese) prasme:

1, eskizas;

2, konsepcija;

3, realizmas.

Taip pat svarbus faktorius, darant objekto vizualizaciją, kokiu tikslu ar kokiai auditorijai bus skirta:

Pvz:

jei dalyvaujama konkurse, tai vizualizacija galima siurrealistinė, turinti mistikos, išskirtinės grafikos, kuri pabrėžia objekto teigiamas savybes.

Jei objektas daromas pardavimui, komercijai, plačiai žmonių auditorijai, tai pasirenkamas visiem suprantamas objekto vaizdavimo būdas- realizmas.

Animacija- įdomus būdas perteikti objekto ar objektų grupės nuotaiką. Tai leidžia laisviau įsivaizduoti ir atrasti kiekvienam priimtiną erdvę.

Vizualizacijos pagalbinės priemonės dedamos tik tam, kad padėtų pastatui, o ne tam, kad paslėptų pastato trūkumus. Deja, bet daugelis piktnaudžiauja grafikos suteikiamomis priemonėmis, norint paslepti pastato trūkumus, „nusaldinant” pačią vizualizaciją, o tada dėmesys kreipiamas ne į pagrindinį tūrį, dėl kurio daroma pati vizualizacija, o jį “pavagia” visos kitos detalės.

Dažniausiai fonas priklauso nuo tūrio formos ir funkcijos. Tai pačio architekto, projektuotojo reikalas, kiek jis nori uždengti, ar kiek paryškinti pagrindinį projektuojamą tūrį.

Priemonės, kurios išryškina architektūrą- pateisinamos.

Kad ir kiek bandytume kalbėti apie teisingas vizualizacijas, vistiek jos daromos tokios, kurios pabrėžtų objekto gerasias, estetines savybes. Parenkami efektingesni kampai, pagyvinamos spalvos, koloritas, viskas daroma dėl estetikos, padedant įsilieti objektui į situaciją. Taigi, visa tai apsvarsčius, galima teigti, jog mes visdar susiduriame su apgaule ir fantazija. Pvz, kaip ir fotografas, eidamas fotografuoti kokį naują pastatą ar naują šiandieninį interjerą, parenka specialiai efektingus kampus, pasirenka įdomesnį apšvietimą ar paros metą, kad ištrauktų ir parodytų, kaip vienas ar kitas objektas labai gerai atrodo.

Tolesnėje diskusijoje buvo bandoma aptarti- kas yra tesinga vizualizacija?

Teisinga vizualizacija laikoma tada, kai pasirinktas objektas yra matomas konkrečioje situacioje, kaip jis sutinka, sugeria aplinkinį audinį/ kontekstą. O jei rodomas objektas yra vienas, ne urbanistinis tūris, tai teisingiausia vizualizacijas daryti iš žmogaus žiūrėjimo taško.

Teisinga vizualizacija būna ir tada, kai naudojama su saiku meninės, grafinės priemonės, kurios pabrėžia objektą. (Tuo piktnaudžiauti negalima.)

Pati vizualizacijos samprata- tai žaidimas emocijomis.

Nauja sąvoka vizualizacijų pasaulyje: virtuali architektūra, tai objektai pateikiami popieriuje, gražiame paveikslėlyje. Parduodami iškart butai, nuomojamos patalpos, bet pačio objekto realiai dar nėra pastatyto, jis planuojamas statyti ateityje. Tinkamas pavyzdys- Jungtiniuose arabų emiratuose statomi objektai ar jų kompleksai.

apžvalgą parengė Laurynas Vizbaras

2009 01 30