1. niekada neįvardijau sau tokios problemos kaip “bendrų minties taškų trūkumas su univero senbuviais”; chebriukų netrūko, nors “artimieji” tikrai neapsibrėžė to paties kurso studentais. diapazonas buvo maždaug nuo 2 bakalauro iki 2 magistro kurso. bendravimas laisvas šiltas malonus.

2. punktualumas vgtu? apie ką jūs? diskusija ir žmogiškumas, dėmesys dėstytojui adekvatus dėmesiui tau – visur taip. punktualumas ne kirvis tada.

3. su bakalauru tikrai daug kas kartojasi, tačiau nebekreipiamas toks didelis dėmesys į konstrukcinę dalį, konceptualumas, idėja – žymiai aktualiau. tačiau nepavežant šito krūvio, studentui buvo užkraunamas kitas – ŽINOMA GI – str ir konstrukcijos.

4. urbanizmas svarbu. ir ačiūdie. po ktu-ūninių dringelio paistalų, tai buvo kaip švelnus išganymas, kuris deja, irgi nepakankamai gilus – mano vadovas vis pakartodavo, kad jis – ne urbanistas.

5. kas yra magistrantūros esmė? teoriškesnis filosofiškesnis mąstymas. šito vgtu statinių architektūros magistre nepatariu ieškot. teorinę dalį rašai ir skaitai pats, laimė, jei gauni padoresnį recenzentą, kuris paskaito. baigiamasis darbas neturi teorinio svorio, netgi formato – toli gražu negali to pavadinti tezėmis, viskas pavirsta į aiškinamąjį raštą. kodėl? gal kad: dauguma vadovų yra praktikai, o architektūros teoretikų/kritikų mūsų šaly su žiburiu reikia labai ilgai ieškoti. gal kur pasislėpęs rūsy skrebena..

6. “VGTU: vienas semestras – viena užduotis(skiriasi nuo KTU)” – nesupratau šito Lauryno Vizbaro pastebėjimo. sistema panaši. tik nieks nebekaitalioja taip be ryšio – šis semestras pseudo-grynoji urbanistika, kitas semestras jau tūris.